kamanesduzgia

Einu Akropolin požeminiu tuneliu. O jeigu būčiau Ivanauskaitė, ar slankiočiau tarp nuobodžių žmonių pilku veidu ieškodama naujų batų? O gal vykčiau ieškoti Šambalos? Senųjų Rytų? Rytai - Vakarai. Siena. Aš Indija, aš Amerika. Visatos akis, hamburgerių karalija. Aš sutryptas kančios akmuo, aš pakibęs virš miesto smogas. Dvi pasaulio pusės, du pasirinkimai. Aš mėgstamų knygų ir filmų herojė. Amelija, klajojanti Prancūzijos gatvelėmis, vieniša blusėta kalaitė, gražuolė princesė, išmintingoji elgeta. Ne, ne Amelija. Niekas nepriverstų užsidėti tų "sunkių" batų.

Prancūziškas filmas. Ji miega, Jis miega, aš žiūriu. Monotoniška, bet gyvenimiška. Ji eina, Jis bėga, aš žiūriu. Banalu, bet taip būna kas akimirką. Pastebėjai, kad visa, kas nyku ir Tau nepatinka, turi atsvarą? Dalykai žaviai išsisuka. Tavo banalybių sąrašas pasipildo neįtikėtinomis atsvaromis.

Groja Tavo vakarinė muzika. Tu džiazo artistas, operos primadona, country kaubojus. Išsiilgęs vakarų, ilgailčių žvėrių, pilnų salių, murmesio. Prieš miegą jazzfm, išskrendi, parskrendi ryte - vis dar groja. Užmigai, pamiršai išjungti. Pabudai, Tu vėl džiazo artistas, gražuolė anglaitė, vingiuojanti prikimusį balsą.

Niekam nepasakok, kad Tau patinka gyventi kitų gyvenimus.

 
Eik tu sau. Kaip sako mano brolis - stupudogai sninga.

Medituot , šįkart žiūrint ne į lapus, o į tą krentantį stebuklą. Gert kavą su pienu (beje, jei jau apie ją - šįryt beskubėdama pas gydytojus ant kavos užpyliau trijų savaičių senumo pieno. Paskui viską išžiaugčiojau… Skanios pietų kavos!). Toliau skaityt W.G. ir laukt biuletenio pabaigos. Gripas, tikiuosi ne paršo.

 Medituoju žiūrėdama pro langą ir skaičiuoju ant žemės nublokštus rausvažandžius lapus. Geriu šlykštų viralą iš liepžiedžių ir medaus - nėra didesnio košmaro už košmarą sirgti. Ir taip kas rudenį. Ta pati meditacija ir tas pats puodelio kilnojimas lūpų link. Net balkonas tas pats.

 Skaitau Gombrowicz'ių. Jo "Pornografija" įtraukia. Pamenu, bandžiau jį skaityti dar besimokydama mokykloje, pasirodė per sunku ir nutrenkiau knygą giliausiai. Dabar susiradau ir mėgaujuosi. Liko paskutiniai 20 puslapių, o pabaigos aš dar nenoriu. Guodžiuosi, kad lentynoje manęs laukia dar trys jo dienoraščiai ir "Transatlantas". Į darbą keliausiu tik pirmadienį, todėl turiu užsiėmimą visoms penkioms dienoms - tikriausiai tik tai ir guodžia.

 Kai nuo smulkiu šriftu spausdintos knygos įskausta akys, neriu į interneto gelmes, nuo kurių akys įskausta dar labiau. (Bet atsigriebti reikia - darbe praleidžiu minimaliai laiko prie kompiuterio, o vakarais turiu pakankamai kitų užsiėmimų). Ta proga pasikeičiau savo dienoraščio stilių. Iš karto įsimylėjau, bet spėju, kad nusibos lygiai taip pat greitai.

 Nors sergu tik nuo vakarykščio ryto (oficialiai - nuo šiandien ryto) - jau nusibodo. O galėčiau juk ilsėtis, daug daug miegoti, bet neišeina. Iš lovos išlipau pusę 7, iki 8 susitvarkiau, pusvalandis pas gydytoją ("gulėk, gerk daug skysčių ir nekišk nosies į lauką") ir jau antra valanda balkone. Pamenu, mokykloje laukdavau gripo epidemijos, kad galėčiau bent savaitėlę pabūti namuose ir nieko neveikti. Dabar tas faktas ir prasta savijauta žlugdo. Tik Gombrowicz'ius ir gelbsti mane.

  Vis nežinau, kaip savoje sistemoje įsivertinti naująjį darbą - aštuonis balus galiu skirti drąsiai, dėl aukštesnių reikėtų dar ilgiau pagalvoti. Pagaliau sužinojau, ką reiškia nuoširdžiai nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro dirbti su kelių minučių kavos pertraukėlėmis. Sužinojau, ką reiškia ilsinti akis nuo kompiuterio. Sužinojau, kaip kuriamos laidos ir kokie niekšai kartais yra herojai.

 Dabar grįžus namo po darbo norisi tik sėdėti, spoksoti į knygą ir gurkšnoti vieną tą patį arbatos puodelį visą vakarą. O nuovargis visai malonus, juk žinau, kad nugyvenau dar vieną dieną, kuri galbūt jau yra verta mano gyvenimo. Nebeveikiu kaip sraigtinis mechanizmas, nebesisuku kaip Anderseno pasakų juostelė, kai kasvakar reikėdavo klausytis tą pačią pasaką. Jau kažkaip kitaip. Nuolat kažkas persijungia į dar malonesnį ir širdžiai mielesnį jausmą. Kartais užstringa, bet o kam taip nebūna? Prieš persijungiant naujai dainai visada girdisi šnypštimas arba spengianti tyla.

 Ir dar aš turbūt įsimylėjau. Jis kasvakar užmiega ant mano kelių, o rytais tyliai murkia į ausį. Kasvakar jam kepu žuvį (jis dievina lydeką) ir šukuoju plaukus. Kartais mes pabendraujam. Ypač kritiniais momentais, kai dingsta saldainiai (čežantys popierėliai - mėgstamiausias jo žaislas), maistas nuo stalo ar koks vienas batas.

 Taigi viskas kaip ir neblogai.

 

 Šiandien skausminguoju būdu teko prisiminti, ko išmokau universitete per šešerius metus.

 Darbe teko imtis man nepriklausančių redagavimo darbų, atsiversti eilę žodynų ir aiškintis ar gerai vartojamas žodis, ar vietoje padėtas kablelis ir ar sakinys taisyklingas stilistiškai. Po kelių vargo valandų prisiminiau , kodėl taip nemėgau kalbotyros ir dievinau literatūrą - niekada nemokėjau rašyti sklandžiai, tuo pačiu ir taisyklingai. Kableliai man yra apskritai sunkiai suvokiamas dalykas, dedu juo pagal nuojautą ir, spėju, jų neretai būna gerokai per daug. Kaip ir brūkšnių. Nevartotini žodžiai - dar aštresnis peilis, nes kaip taisyklė nevartotinas būna tas, kurį visi vartoja.

 Vienas tekstas prakaito lašeliais įveiktas, naujas dokumentas kompiuteryje jau atverstas - šitas dvigubai ilgesnis, o rezultatas vadovei ant stalo turi būti pateiktas šiandien. Du puodeliai kavos ir senutė traškanti klaviatūra - rytoj tikrai tempsiuos savo kompiuterį.

 Ką daryti, jei nebespėji bėgti paskui gyvenimą?

 Vakar vakare visa sukaitusi nusėdau "Domino" teatre ir pažiūrėjau "DNR kodą". Gražus spektaklis, geri aktoriai. Eisiu dar kada. Tik bėda - beveik visą naktį nemiegojau, vis svarsčiau, ar tikrai gyvenimas yra toks, kokį vaizdavo aktoriai? Spėju, kad būna ir taip.

 Naujas darbas kol kas veža, tik kur kas daugiau įtampos ir streso nei senajame. Greitesnis tempas, nauji žmonės, nauja darbo vieta - nebegaliu sėdėti ir vėpsoti į kompiuterio ekraną kaip anksčiau. Bet džiaugiuosi, nes vos per pora savaičių nustojo nuolat skaudėti akis, o ir paraudimas dingo. Iš šito darbo noriu tik naudos sau - pasižvalgysiu, padirbėsiu, pabendrausiu ir gal ateis nušvitimas, noriu aš tokio darbo ar ne. Nes kol kas tik ieškau savęs. Ir susipažįstu su pakankamai įdomia TV virtuve.


 P.S. O vakar aš mačiau Gaivenytę, pasipuošusią raudonu šalikėliu :)

 

 Švelniai lyja. Kapt kapt į skardinę palangę - pats laikas ją keisti į modernesnę, nors tėvai ir sako, kad toji dar amželį gyvens. Visgi rudenį nesmagu, lyja daug ir dažnai, ramiai miegoti neišeina, vis pjūklu per širdį barbena. O grįžus namo taip norisi ramybės!

 Namie daug senų daiktų, pradedant skardinėmis palangėmis, baigiant prieškarinėmis kėdėmis. Dar vasarą su mama tvarkėm pašiūrę pas močiutę ir radom švelniai rudą kėdę, buvo parašyti gaminimo metai - 1889. Proprosenelio darbas. Medinę didžiulę skrynią - 1880 metų. Senovinių arbatinukų, mentelių, knygų - viską tempėm į namus ir padarėm Prisiminimų Kampelį verandoj. Visai smagu.

 Šiandien ryte klampojom mišku ir ieškojom grybų. Parsinešėm krepšelį raudonikių, užuodžiu, kaip kvepia - mama kepa juos kaip visada ant sviesto, supjaustytus išilgais dideliais gabalais. Skrudinta duona ir nieko daugiau nebereikia, gali gyvent kaip miško žvėris ir misti. 

 p.s. laukia dar viena darbinė kelionė. Pagaliau ir aš pamatysiu Briuselį :) Viena darbo diena ir dvi laisvos - norėčiau spėti pamatyti visą grožį ir nusipirkti naują rankinę. Gerai, dar labai norėčiau naujų batelių. Ir gal dar suknelės.

 

 Vakar vakare, pabaigusi paskutinę Parduotuvių maniakės knygą, žiūrėjau televizorių. Visas populiarias naujojo sezono laidas iš eilės. Kažkoks siaubas... Tada per Explorer 'į vėpsojau, kaip yra kuriami porno filmai. Kur kas įdomiau už , pvz, TV Antį.

 Atsigulusi ėmiausi knygos "Pirmoji moterų seklių agentūra". Per lengva, per daug švelni, subtili ir aiški. Po parduotuvių maniakės norisi kažko labai rimto, kažko netgi tokio, kad reikėtų knisti namus ieškant žodynų. Bet aplankiusi knygyną nieko tokio neradau, kas tiktų pastarųjų vakarų nuotaikai.

 Tingiu dirbt. Sėdžiu visa atsilošus, norėčiau susikelt kojas ant stalo, bet galiu pasirodyt nemandagi. Skaitau senučius SKYPE pokalbius ir kikenu. Smagu bendraut.

 ([2009.09.16 09:50:44] Didelis Iksiukas: Griaustinis! Ką tai galėtų rekšt? :)
[2009.09.16 09:51:29] Reda: Kur griaustinis? negirdėjau :)
[2009.09.16 09:53:43] Didelis Iksiukas: pas mane duodas
[2009.09.16 09:53:50] Didelis Iksiukas: jau gal kokius 5 kartus :)
[2009.09.16 09:54:50] Reda: :S
[2009.09.16 09:55:06] Reda: aš dar negirdėjau
[2009.09.16 09:55:12] Reda: ir tikiuosi neišgirst :D
[2009.09.16 09:55:19] Didelis Iksiukas: o čia labai svarbu yra išgirst?
[2009.09.16 09:55:36] Didelis Iksiukas: blogas ženklas?
[2009.09.16 09:55:57] Reda: nežinau, man tik baisu, daugiau nieko :D
[2009.09.16 09:57:08] Didelis Iksiukas: mano pirma mintis buvo, kad sakysi, kad čia šuds ir nebaisu :D
[2009.09.16 09:57:33] Didelis Iksiukas: taigi tu ten visokius horoskopus skaitai, sakau gal žinosi ką :)
[2009.09.16 09:59:41] Reda: ne, nebeskaitau :)
[2009.09.16 09:59:54] Reda: nu ką gali reikšt
[2009.09.16 10:00:11] Reda: gal kad lis greit :D
[2009.09.16 10:00:39] Didelis Iksiukas: tai žinau
[2009.09.16 10:00:48] Didelis Iksiukas: lijo ir prieš tai jau :D)

Ir dar. Užvakar juokiausi iš vieno epizodo knygoje. ("Parduotuvių maniakė išteka"):

 "Mudu žengiame petys į petį, nutvieksti saulės spindulių, prasiskverbiančių pro medžių šakas ir išmarginančių grindis. Staiga kažkas suzvimbia sutreška ir, mano nuostabai, šakos ima trauktis atgal, atidengdamos ant lubų žėruojančias vaivorykštes. Uždainuoja dieviškas choras, iš dangaus nusklendžia purus debesėlis, ant kurio tupi porelė riebių rausvų balandžių.
 O Dieve. Aš nesusivaldau nekikenusi. To jau per daug. Gal čia tos papildomos dalelytės, kurias minėjo Robina?
 Dirsteliu į Luką: to lūpos irgi įtartinai trūkčioja.
 - Kaip tau patinka miškas? - linksmai paklausiu aš. - Kietas, ar ne? Tuos beržus jie specialiai užsakė iš Šveicarijos.
 - Eik jau, - nepatiki Lukas. - O iš kur parsisiuntė balandžius? Tai ne balandžiai, šitie daug didesni. Gal čia kalakutai?
 - Kokie dar kalakutai???
 - Meilės kalakutai.  "

  Geros nuotaikos.

 p.s. man ji šiandien kaip niekad puiki.

 Tai, kas vakar popiet nutiko knygyne atrodė labai labai kvaila, vakarop jau normalu, o šiandien tiesiog juokinga ir smagu.

 Išpardavimai man patinka. Labai. Ypač jei išparduodamos knygos. Varčiau rankose šedevrus ir mąsčiau, ką skaityti tamsėjančiais vakarais. Norėjosi kažko itin linksmo, nes labai bijau sunkaus rudeninio oro, o gal todėl, kad būtų smagu sėdėti ant naujojo supamojo krėslo, gerti kavą su pienu ir stebėti savo gerą nuotaiką. Nusprendžiau, kad šįsyk pasirinkimas privalo būti moteriškas. Blizgantis, swarowskinis, madingas.

 Sophie Kinsella tokiam užmanymui puikiai tiko. " Parduotuvių maniakės išpažintis" ir "Parduotuvių maniakė užsienyje (nes namie jau neužtenka parduotuvių)" - dvigubas grobis. Nepatikėsit - kikenau balsu. Trečią valandą nakties abi knygos buvo suvartotos. Nuo pradžių iki galo. Atsigavau. Kartais gera pailsėt nuo sudėtingų terminų, labai puošnaus žodyno, tik suptis krėsle ir juoktis iš naivios merginos. Nu žinokit apsisprendžiau - po darbo žygiuosiu į knygyną ir nusipirksiu dar dvi šitos knygos dalis. Anas planavau skaityt bent pora savaičių - kažkaip jos tetruko keletą valandų...

 "Argi gali būti kitaip? Kad ir kur išvažiuočiau, visada tikiuosi, kad grįžusi rasiu kalną siuntinių, telegramų ir laiškų, kuriuose stulbinančios naujienos. Beviltiška. Galėtų kas nors įsteigti įmonę atostogųpaštas.com. Tu užmoki, ir jie prirašo krūvas įstabiausių laiškų, kad turėtum ko laukti, iki grįši namo".

 "Dievulėliau, kaip man patinka apsipirkinėti užsienyje. Tiksliau, nuostabu bet kur apsipirkti, tačiau užsienyje yra tokių privalumų:
 1. Gali nusipirkti tai, ko negausi Britanijoje.
 2. Grįžusi namo, gali girtis pažintimis su garsiais žmonėmis.
 3. Užsienietiški pinigai nesiskaito, todėl galima leisti, kiek širdis geidžia."

 
 Aš tikrai nežinau, ar tokias knygas skaityti yra gerai. Gal jos ir neduoda dvasinio peno, iš jų nepasisemsi genialių idėjų, nerasi unikalių žodžių junginių.. Stilistiškai - tai briedas. Bet kartais labai norisi.

 Atrodytų, gyvename vien nuodėmėmis. Kalbu ne apie vagystes, žmogžudystes, prievartavimus, reketus, bet apie vidines nuodėmes. Juk daugelis mūsų dirba darbus, kurių nemėgsta, gyvena su žmonėmis, kurių nemyli, valgo maistą, kuris neskanus, meluoja, pyksta be reikalo, užsiima niekais ar kliudo gyventi kitiems. Gyvena kartu ne santuokoje, augina vaikus ne santuokoje, išduoda vienas kitą santuokoje - taip taip, prieš kelias dienas ėmiausi skaityti Bibliją. Visai įdomu, tik sąžinę graužia koks tai kirminėlis, nes supratimas toks, kad tikrai ne viską darau taip, kaip turėčiau daryti, net ne taip, kaip norėčiau.

 Atrodytų, šiais laikais tikrai normalu gyventi "sumetus skudurus" į vieną krūvą ir niekas nebesijaudina dėl visuomenės požiūrio, nes požiūris šiuo atveju visiškai neutralus arba teigiamas. Ir žinau, kad gyvenantys sykiu ir nevedę sakys, kad tai ir yra puiku, o ankstesnės kartos žmonės bandys įrodyti, kad visgi geriau prieš gyvenimą kartu susituokti. Dar kažkas sumurmės, kad normalu ir tas, ir tas - svarbu žmonės viens kitą myli, pasitiki, o jau popieriukai nieko nereiškia, tai tik elementarus įforminimas, nuo jo niekam nebus nei geriau, nei blogiau.
 
 Aš nenorėčiau gyventi kartu iki santuokos. Gal tai durnas konservatyvus įsitikinimas, bet toks jau jis. O gal apskritai esu kiek per daug konservatyvi ir tradiciška, paminti tradicijas man lygu nusikaltimui. Čia lygiai tas pats, kas nesėsti su šeima prie Kūčių stalo ar nedažyti kiaušinių prieš Velykas. Esu pakankamai tikinti, bet nelabai praktikuojanti krikščionė. Gyventi "susimetus" būtų sunku - lyg kažko tikiesi iš žmogaus, bet kartu lyg ir nedrįsti reikalauti, nes oficialiai tau jis yra niekas. Nejausčiau ramybės, nebūtų gyvenime iki galo išvystyto komforto. Žinau, nes taip jau yra buvę. Ir ne popierėliuose, pavardėje ar naujame paraše esmė - viskas jausenoje, mintyse, jausmuose, požiūryje, vertybėse.

 Tikrai nesmerkiu žmonių, kurie mąsto ir daro kitaip - viskas gi puiku. Kiekvieno pasirinkimas. Gal tuo klausimu aš dar per mažai pažengusi esu.

 Atskriejo žinia - pralaimėjo, prakišo, susimovė. Viskas. Lietuva nebe krepšinio šalis.

 Krepšinis niekada nebuvo mano mėgstama sporto šaka. Kaip netipiška lietuvė niekada nežiūriu net ir svarbiausių rungtynių - tegu nervinasi už mane kiti, tegu siaubia barus, daužo langus, kapoja langines ir taško bokalus. Man vis vien. Užtenka turėti draugą, kuris po eilinio pralaimėjimo siunčia begales žinučių su liūdnais, verkiančiais veidukais ir klausia manęs, kodėl gyvenimas toks neteisingas, blogas ir kad reikia lįsti po dangčiu savaitei, kol minia nustos spiegti.

 Negaila mums bėgikų, disko metikų, dviračio minėjų, šuolio į tolį profų. Gaila tik susimovusių krepšininkų.

 Krepšinis man primena didelį chaosą - susitinka aikštelėje milžinai ir atiminėja vienas iš kito oranžinį burbulą. Tą skritulį reikia pataikyti į skylę - tada visi aistruoliai švilpia, ūžia, kriokia, gali pasijusti šauniu vyruku. Kiša kojas, stumdo rankomis ir specialiai griūva. Beveik dramos teatras, tik aktoriai netikę.

 Ji gulėjo nejudinama beveik pusę metų. Laukiau tinkamos nuotaikos ir laisvadienio vidury savaitės. Trumeno Kapotės "Pusryčiai pas Tifanę" paliko įspūdį mano labai gerai draugei, paliko įspūdį buvusiam grupės draugui ir dar keliems pažįstamiems. O aš iki šiol nesugebėjau to šedevro suryti. Ėmiausi jos šiandien taip ryžtingai, jog perkrimtau per valandą. Mažos knygos man patinka. Dabar būtų įdomu pažiūrėti filmą, gal jis bent kiek geresnis už knygą, nes ši manęs visai nesužavėjo. Nesugaišau ilgai, bet tos valandėlės tikrai gaila.

 Snaudžiu užsigulusi stalą, keistai skaudą galvą ir nieko nesinori. Tik gulėt ir žiūrėt kvailus filmus ar skaityt kvailą knygą. Graužt sūrį ir gailėtis savęs. Juk visiems kartais taip būna.

 

 

 Pamenu, dalyvaudavau kažkada visokiuose Poezijos pavasarėliuose, Krenta rudens lapai ir pan. Skaitydavau savo kūrinukus ir jaučiausi beprotiškai daug pasiekusi, net pranašesnė už klasės draugus ir šiaip draugus. Apie mane vieną sykį parašė mokyklos laikraštis, todėl jaučiausi dar daugiau nusipelniusi nei iki tol. Tiesa, fantazijos ta tema ėmė blukti kokioj dešimtoj klasėj, kai tokių entuziastų ėmė rastis daug. Tada žvaigždės buvom visi.

 Tiesa, parašyt norėjau visai ne tą. Tiesiog kartą vienos kūrybos šventės metu viena a.a. poetė Elena Mezginaitė man pasakė, kad matyt niekada gyvenime nerasiu vyro, nes mano labai įdomios akys ir jų vyriškosios lyties gražuoliai bijo. Nes esą net ir ji bijo į jas pažiūrėti. Pakerėjo taip sakant: po mėnesio išsiskyriau su draugu, o rimto vyro neturiu iki šiol. Ir neturėjau per tą laiką. Šiandien prisiminiau įvykį ir pagalvojau, velnias, tikrai ji kalta. Užkalbėjo :)

 Ir, tiesą sakant, nežinau, ar man taip jau jo reikia. Pripratau gyvent viena, daryt ką noriu. Gal kitas žmogus tik sudrumstų ramybę? Nors visos draugės kaip viena spygauja, kad man velniškai reikia vyro. Kad pagaliau pamatyčiau kaip nervina pakampiuose sumestos kojinės, kaip atrodo futbolininkai ar sužinočiau kokiu maksimaliu greičiu važiuoja Porshe. Ir apskritai kokių Porshe būna. Bet nesu įsitikinusi, kad vyro reikia būtent dėl šitų dalykų. Gal todėl per daug nesijaudinu?

 Kol kas kur kas smagiau vaikščioti į susitikimus ir kavinėse kalbėtis iki kol jas uždaro. Ir kas, kad kasdien vis su kitu.

  Nusipirkau užrašų knygelę su karvėm ant viršelio. Smagios tos karvės - tokios ryškiai mėlynos, išryškintas moteriškumas ir pasididžiavimas - didžiulės akys. Kažkodėl be blakstienų, be ragų ir be uodegos. Šalia tupi mažytė pelytė, o iš dangaus visą tokį vaizdelį stebi mėnulis ir žvaigždutės. Ėch, romantic time :) Todėl ir pasiimiau šitą daugiau lapelių rinkinį nei užrašų knygutę, dabar sėdžiu prie darbo stalo ir vartau, vis linksmiau tokį rudenišką rytą. Darbas visai nebedžiugina, tik vargina ir judina stresines ląsteles, įlendu į kiautą ir darau, darau, darau. Atsakymas visada vienas : "Normaliai, kita tema.." ir jis nežmoniškai siutina. Mane labiau tenkintų "Kas čia per velniava", "Tokio netikusio straipsnio matyti dar neteko". Neutralumas pilkina žmogų.

 Nusipirkau bilietus savaitgaliui į Londoną. Virpa rankos, virpa kojos, virpteli širdis - va taip laukiu kelionės. Draugų pora sutiko priglausti porai naktų. Po darbo lėksiu į knygyną knygos apie miestą, noriu pamatyti viską, ką pamatyti būtina, net patirti jausmą, kurį privalu patirti Londone. Sako, toks jausmas egzistuoja. Londonas mane kažkuom traukia, lyg magnetukas limpu prie jo, kartais sapnuoju naktimis. Aš juo tikiu, juk kartais ir jums taip būna? Aš netikiu Vilniumi, netikiu net ir Paryžiumi, nelabai tikiu Roma, o štai Londonu tikiu.

 

Vakar buvo daug gėlių. Slinkau ryte į darbą ir stebėjau mažuosius - pirmas rimtesnis virpulys ir pirma didesnė baimė, rankoj - tuntas rožių arba už vaiką didesnė puokštė, po kaklu - kaklaraištis, varlytė ar kaspinėlis, merginos pagal amžių pasidabinusios sijonėliais, žeme besivelkančiais ar diržą primenančiais. Mokyklose vėl klega, mėto bandeles į sieną ir matuojasi naujus akinius.

Rugsėjo pirmoji mokykloje man visada buvo šventė. Tai buvo puiki galimybė demonstruoti naujus rūbus, patobulintą uniformą, blizgančius batukus, žiedelius ar liežuvauskarius, nužvelgti naujokus ir pasilabinti su draugais. Nusėsti savoj klasėj ir kikenti galiniame suole per auklėtojos valandėlę. Buvau tokia iki kokios vienuoliktos klasės - koridoriuose spindėdavau visomis vaivorykštės spalvomis, blizgėdavau kaip diskotekos apšvietimas ir žavėjausi anoreksinėmis merginomis. Kas be ko - ir pati panaši į jas buvau. Sijono trumpumu vargu ar kas galėjo su manim varžytis - kitą dieną vistiek ateidavau su dar siauresniu ir trumpesniu.

Tryliktąją rugsėjo pirmąją savo gyvenime žygiavau kone analogiškai taip, kaip vakar žygiavo jaunuoliai Vilniaus centru. Su daugybe neaišku ką reiškiančių plakatų, simbolių ir šūkių. Ir lygiai taip kaip jie jaučiausi dienos žvaigžde - dėmesys krypo į mus, dėl mūsų uždarė Gedimino prospektą (vairuotojų siaubui), paskui mūsų eiseną švyturiavo policijos automobiliai, o iš pakelių mojavo praeiviai. Jau kitą dieną ištiko smūgis - aš nebe žvaigždė! - kurį dar labiau sustiprino dėstytojų požiūris į pirmakursius: jūs esate niekas.

Dabar rugsėjo pirmųjų nebėra, ko gero, jos iš naujo gims tada, kai kažkada savi vaikai žengs mokslo keliu. Ta diena tikrai bus šventė, visada.

Lygiai pusė vasaros atostogų - nei daug, nei mažai. Iš pradžių atrodė: spėsiu kalnus nuversti ir mėnulį ranka pasiekti, dabar galvoju, kad visgi tas pusantro mėnesio - tik minimumas laiko atsipūsti po trejų metų darbo. Atsipūčiau. Dienos be kompiuterio, be aktualijų, šiandien nežinau naujausių gandų ir nespėjau pavartyti šviežiausių laikraščių. Daugiausia sėdėjau verandoje, šalia kurios auga liepos ir skaičiau. Daug daug knygų, nesuskaičiuojama galybė, kasdien po vieną ar net kelias. Vakar išvažiuodama iš namų pajutau, kaip suspaudžia širdį. Seniai taip buvo, juk kokius šešis metus namuose esu tik svečias, viešnia, pripratau prie trumpų savaitgalinių apsilankymų.

Darbe chaosas, nauji planai ir riksmai, tabaluojantys ore ir niekaip neišnykstantys. Kol kas jie ausų nedegina - galvoje stulbinanti ramybė ir laisvė, kol kas. Nesiskaito ir nesirašo. Pinasi žodžiai, o sakinių visai nėra. Galvos neskauda.

Atostogų atradimas - ne viskas yra taip sunku, kaip atrodo. Įveikiamų dalykų yra daugiau, nei neįveikiamų. Tik kodėl grįžus į miestą tuo vis sunkiau darosi patikėti?

 Mano pratęstų atostogų rytas nuostabus - prabudau švintant ir iškiūtinau į pavėsinę su kavos puodeliu ir Paulo Coelho "Demonu ir Panele Prym". Paaugliškas skaitinys, bet rytui tiko.  Suryjau per tris valandas, dabar prisėdau prie interneto, nors buvau kone prisiekusi sau, kad prie birbiančios dėžės nesiliesiu dar bent porą savaičių. Pora štrichų ir bėgsiu.

 Atostogos tęsiasi. Visa įdegusi, kone šokoladinė grįžau iš Italijos su vasariniu krepšiu įspūdžių, arbatos pakelių ir baltu vynu. Dabar alsuoju grynu kaimo oru ir surinkinėju iš kertelių prisiminimus, kuriuos būtinai patalpinsiu. Renku nuotraukas iš tų kelių tūkstančių ir... noriu atgal. Septyneri metai iš eilės - tiek vasarų praleidau Italijoj, mano kraštas, mano žmonės - myliu tą šalį.

 Paulo Coelho skaitau kaip desertą prie kavos, vietoj kaloringo pyragėlio, kurį kasryt kramsnodavau lauko kavinėje Venecijos centre. Gėrio ir blogio kova visada egzistuoja, dažnai apie tai pamąstau, bet štai per atsotogas gilesniais apmąstymais neužsiimu. Užtenka skaityt ir mėgautis žodžiais. Nors šįkart kava galbūt skanesnė nei knyga...

 Ant stalo pūpsanti knygų krūvelė pamažu senka, galvoju, kad kurią dieną teks važiuoti iki miesto atsargų. Dar liko beveik dvi savaitės - atostogoms tos krūvelės tikrai neužteks. Žinau tik tiek, kad daugiau nenoriu Paulo Coelho, reikėtų pamėginti Parulskį ir ką nors iš klasikos. Tik dar nesumąsčiau ką.

 Mano katinas pamišo - gaudo paukštelius ir juos ėda. Gaila man paukščių, bet katino bart irgi nenoriu, mama sudraudė pasakiusi, kad gi katiniška prigimtis kalta, kur čia gamtą suvaldysi...

 Turi būti ne taip gerai, kaip yra. Manyje užsikonservavo laimės hormonas, kuris ištisą savaitę sukelia begaliniai ilgas džiaugsmo bangas. Be pikto žodžio ir beprasmio tylėjimo - va taip laimingai gyvenu. Atostogos yra gerai, tada gaminasi mažučiai krištoliukai, spindintys ir šviečiantys į akis ir bandydami jas kuo plačiau praverti.

 Pasijust kaip vaikystėj, lygiai tokiam nerūpestingam - tikriausiai toks ir buvo slenkančių atostogų tikslas. Užskaitau, nes pavyko. Smagiausia, kad vis dar vyksta. Kai išvažiuoji, kur šilta, gera bei neapsakomai gražu, trumpam smingi į iliuziją ir svarstai galimybę taip jaustis visą gyvenimą. Liūdniausia, kad galimybei įgyvendinti reikia pastangų, dažnai verstis per galvą ir šokinėt ant apauto kulno. O aš galėčiau šokinėt kad ir ant rankos piršto, mažylio, kad galėčiau taip gyvent. Taip, pirma savaitė per metus laiko, kai nei vieną dieną nemaudė galvos, neišdygo spuogas ir nedingo šypsena.

 Būčiau padavėja, dirbčiau saloj, kur vasara ištisus metus, o aš žinau, kad esu lyg saulės baterija - nuo jos pasikraunu. Ir gal net būtų žymiai geriau. Išsilaisvinčiau iš gniaužtų, veržiančių kažkur tarp galvos ir kelių.

  Labai pamažu, bet man ima patikt "Placebas". Vakar skaičiau iki kol įsisuko miegas, paskui netgi sapnavau nelaimingą herojės gyvenimą (ar įmanoma sapnuot gyvenimą?). Viskas subtiliai ir aiškiai.

  Pastaruoju metu man pradeda patikti dalykai, kurie anksčiau kėlė šleikštulį ar tiesiog neigiamas emocijas. Pastebėjau, kad daugiausia tų dalykų sudaro kičas: MTV, papuošalai, braškiniai ledai ar teminis gimtadienio vakarėlis, galbūt barbių tema. Iš pradžių maniau, kad gal išprotėjau, bet paskui suvokiau, kad taip patogiau ir linksmiau gyvent, todėl geriau neimti į galvą ir atsiduoti norų traukai. Nenoriu meluoti sau ir gyventi vaidindama tai, ko nėra. Leist sau pasilinksminti.

  O kai kuriuos dalykus galima tiesiog prisijaukinti, užmegzti su jais ryšį ir imt linguot vienu ritmu. Kaip baigiu prisijaukinti Ivanauskaitę, kažkada jaukinausi detektyvus ir istorinius filmus. Šiandien matau, kad be jų gyventi nebegaliu, norisi dar ir dar. Susigyventi, susilieti.

  Sunkiau prisijaukinti žmones, kartais jie būna didžiuliai savanaudžiai, reketininkai ar plėšikai, egoistai, pasileidėliai. Jei man žmogus nepatinka, niekada nesistengsiu jam įtikti, kad ir kokią svarbią padėtį jis gyvenime (savo) užimtų. Su žmogum reikia susibendrauti, pajust ryšį ar trauką, tik tada galima rengtis bendram žaidimui. Ir visada jausti ribą, kad gerumu nepradėtų naudotis. Dabar madinga sakyti, kad "pasinaudosiu draugystės ryšiais", tikriausiai daugiau nei pusė bičiulysčių tuo ir paremtos - nauda. Bet ar tai tikrai bičiulystė?

 

 Liūdna šypsena papuošia mano veidą, kai žinau, kad negaliu kažko parašyti. Knapsau kone įspaudusi savo riestą nosį į  kompiuterio monitorių ir prisimerkusi bandau įžvelgti kažką gero, padoraus ir tinkamo tekste. Kartais toksai knapsėjimas priveda iki pirmosios depresijos stadijos, nervinio išsekimo ar varginančio galvos skausmo. Atsitiesti negaliu – ar žmonės taip lengvai pasiduoda?

 Man dažnai sako, kad aš geriau kalbu nei rašau. Žodžiu mintys liejasi kuo puikiausiai, niekada nebūna baisu, kad svarbiu momentu neturėsiu ką pasakyti, atsakyti ar paklausti. Išmąstau ką nors. Per ilgus gyvenimo Vilniuje metus net išmokau reikiamu metu nekalbėti aukštaitiškai, o prabilti puikiausia bendrine lietuvių kalba. Tik bėda, kad visą gyvenimą troškau ne kalbėti, o rašyti.

 Skaitau savo tekstus ir matau, kad iki bent kiek pakenčiamo minčių rutuliojimo raštu man dar trūksta.. na, nemažai trūksta praktikos, darbo su savimi ir žodynais. Pamenu, pirmaisiais darbo metais rašydavau į tokį storą sąsiuvinį kietu viršeliu, ant jo puikavosi mielas minkštas katinas. Rašiau ir plėšiau, rašiau ir plėšiau. Verkdavau naktimis, pavydėdavau tiems, kurie minimalių pastangų dėka sukurpdavo tobuliausius tekstus. Beprotiškai daug skaitydavau, rašydavau sau ir kikendavau, kai pavykdavo, kai įvertindavo tekstą darbe ar universitete. Kažkodėl nepasidaviau ir nepasukau į kitą pusę. Nepasiduodu ir dabar, nors žinau, kad mokytis man vis dar reikia. Nesu iš tų laimingųjų, kurie baigę filologijos krypties magistrą atsipūtę sėda prie stalo ir parašo šedevrą. Iki šedevrų man dar toli.

 Rašyti man reiškia gyventi. Kartais bandau vadovautis metodu, kad pirmiausia mintį sau išpasakoju garsiai, o va tada sėduosi ir bandau išdėstyti lapo popieriuje. Ir vis vien kažkas būna ne taip. Kreivi žodžiai, vis ne taip sudėti minties šuoliai, karingai stovinčios raidės nepasiduoda atakai.

 Dažnai atsiverčiu sinonimų žodyną, ieškau, kaip pakeisti vieną žodį kitu. Įstringu pusiaukelėj, kai pamatau, jog kontekste tas žodis netinka. Arba skamba ne taip, kaip turėtų skambėti.

 Kartais bandau rašyt nesikliaudama jokiomis taisyklėmis ir patarimais. Suberiu viską, lyg ir padoriai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Užtenka tik iš pradžių viską perskaityti, kad suprasčiau, jog tokia rašalionė yra beviltiška.