Tvarka turi būti

Kokie jūsų santykiai su švara, tvarka?

Šiandien darbe pietų metu labai jau smarkiai diskutavom apie estetikos ir tvarkos svarbą gyvenime. Įvairiais atvejais.

Man tvarka, švara, estetika yra būtina trijose srityse/dalykuose - maiste (negaliu valgyti, jei atrodo NESKANIAI, jei į lėkštę viskas tiesiog suversta, nors ir žinau, kad ten viskas be proto skanu. Dar negaliu valgyt su panaudotais instrumentais, kad ir namuose), vonios kambaryje (na, suprantama) ir rankose (t.y. nagai privalo būti sutvarkyti, rankos - švarios.). Jeigu šitie trys punktai idealiai nesutvarkyti - negalima gyventi.

Išgyventi įmanoma, jei kambarys pilnas nereikalingų daiktų, nors labai stengiuosi jų nekaupti (aišku, išeina dažnai priešingai). Neplauti indai man taip pat nėra didelė tragedija, nes vistiek juos kraunu į indaplovę, tad akių labai stipriai nebado. Na, spinta - pas mane spintoje tvarkos niekada nebuvo. Žinoma, drabužiai ten dedami tik švarūs, bet jie tikrai nesukabinti pagal spalvas ir nesurikiuoti pagal dydžius :) Purvais aptaškytą mašiną irgi galima pakęsti kokią savaitę.

Aišku, yra ir vienas vimdantis dalykas. Pati niekada to nedariau, bet N kartų esu mačiusi, kaip mamos paseilėja pirštus ir mažiukams nuvalo ką tai nuo burnos/veido. Nu atsiprašau, ką, servetėlių nėra?

Live

Skaitau aš tą Livejournalą. Kasdien. Bet neturiu ką čia parašyti. Nors gal ir turėčiau ką. Kiti žmonės savo naujus pojūčius/naują gyvenimą/naujus dalykus ima ir užrašo. Dar tiki, kad tas surašymas, sugrupavimas duoda naudos, ale galvoje viskas susidėlioja į lentynėles, įdomu atsiversti dienoraštį po metų penkių ar pildymas yra tiesiog įprotis.

Atsivertusi senesnius savo įrašus pastebėjau, kad ogi tikrai mano gyvenimas pastaraisiais metais oho kaip keitėsi. Net pomėgiai kito. Jau nebekalbu apie žmones, veiklą, darbus, namus, mylimuosius. Gaila, kad nebesurandu laiko apgalvoti kuo gyvenu. Gyvenu ir tiek. Gerai gyvenu. O gal laiko ir yra, tiesiog kai išties yra GERAI, norisi tą laimę savanaudiškai pasilikti sau. Kažką užsirašai kompiuteryje ir jokiais būdais nenori viešinti. Ir, tiesą sakant, įdomiau skaityti kitus, nei rašyti pačiam.

O livejournale pastebiu pokyčių - pasiilgstu Ashtrokos tekstų, Gaivenytės visai nebesigirdi/nebesimato, mmm_blem, taskas, madam - jūs irgi visi dingot kaip aš?

Visai nejuokinga

Vykdau šeštą vasaros sąrašo punktą - rytais pradėjau bėgioti. Ypač sunkiai sekasi posūkiuose. (Ne)Patyrusiam sportininkui tie posūkiai gal ir vieni juokai, o aš ties jais imu krypuoti. Bėgiojimo pliusai: daugiau jėgų, lengviau ištverti darbo dieną, mažiau norisi miego. Minusai: pirmas dvi savaites beprotiškai maudė kojas ir pilvą, numečiau kilogramą, kas kemketuris kilus sveriančiam žmogui yra praradimas, o ne laimė,kurią galėtum aplaistyti riebiu tortu...

Beveik įvykdžiau ir aštuntąjį - nes beveik sugalvojau, kur ir ką norėčiau studijuoti. Bet kol kas paslaptis.

Trisdešimt trečias - skaityti Bibliją prieš miegą. Skaitau. Jau kokia antra netgi savaitė.

Trisdešimt aštuntas - šimtas balionų jau paleisti į dangų vieno labai gražaus jungtinio gimtadienio proga. Buvo gražu.

Paskutinieji penki vykdomi nuolat. Kartais daugiau, kartais mažiau ir pasyviau, bet tikrai vykdomi. Todėl užskaitau prie atlikinėjamų punktų.

p.s. vienas žurnalas parašė, kad Agnė Jegelavičiūtė stiligai susilaužė koją. Čia šiaip. Visai nejuokinga, bet antra diena juokiuosi.

Trys draugai


 Niekad nereikia stengtis per daug sužinoti, Robi! Juo mažiau žmogus žinai, juo paprasčiau gyveni. Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą. Eikš, išgerkim už naivumą, kvailumą ir viską, kas su juo susiję: už meilę, tikėjimą ateitimi, laimės svajones, - išgerkim už nuostabų kvailumą, už prarastąjį rojų...

  Visada sakiau, kad E. M. Remarkas man patinka. Tegu su savo niūriais, sykiais tragiškais pamąstymais, bet patinka. "Tris draugus" pradėjau skaityti vakar automobilyje, kai penkias valandas važiavome užpustytais Lietuvos keliais į Mažeikius, paskui tiek pat - atgal.

 Ir pokarinio pardavimo vadybininko sugebėjimai: Pone Bliumentali, leiskite man šiek tiek paaiškinti. Moteriai tai ne zaunos. Tai - komplimentai, kurie mūsų apgailėtinais laikais, deja, darosi vis retesni. Moteris - tai ne plieninis baldas; ji yra gėlė, ji nereikalauja veiklumo; ji reikalauja malonių, šviesių plepalų. Geriau kiekvieną dieną pasakyti jai ką malonaus, negu visą gyvenimą dirbti jai kaip juodam jaučiui. Tai aš jums sakau. Taip pat konfidencialiai. O be to, aš netgi nezaunijau niekų, bet tiktai priminiau elementarų fizikos dėsnį. Mėlyna spalva gerai tinka prie šviesių plaukų.

 
Buvau aš Mažeikiuose pirmą sykį. Visai mielas miestukas su Eifelio bokštu beigi prekybos centru tuo pačiu pavadinimu. Hm. Nori pasakyti, jeigu tada pridarei kokių kvailysčių? Niekad neatsiprašinėk, vaikuti. Nekalbėk. Nusiųsk gėlių. Be laiško. Gėlės pridengia viską. Net kapus.

 "Jums bepigu, jūs vienas'", - pasakė Hasė. Taip, viskas labai puiku - kas yra vienas, to niekas negali palikti. Tačiau prorečiais, vakarais, sugriūva tas dirbtinis pastatas, gyvenimas pavirsta sraunia raudančia melodija, gūdaus ilgesio, geismų, melancholijos ir vilties sūkuriu, ir žmogus trokšti tik vieno - ištrūkti iš tos beprasmiškos klaikumos, kad nebegirdėtum tos amžinai ir beprasmiškai liurlinančios rylos, - ištrūkti vis tiek kur. Ak, tas pasigailėjimo vertas poreikis justi trupučiuką šilumos, - ar negalėtų jos duoti dvi rankos ir palinkęs į tave veidas? O gal tai irgi savęs apgaudinėjimas, išsižadėjimas ir bėgimas? Argi esti dar ko be vienatvės? Aš uždariau langą. Ne, nieko daugiau nesti. Visam kitam pernelyg maža dirvos po kojomis.

 
Skaitydama šitą knygą neįprastai aiškiai matau vaizdus. Vadinasi, knyga man tinka :)

Valgymo ypatumai


  Nežinau, ar tikėti tėčiu, kuris sako, kad prieš gerus 20 metų miestelio užeigoje vyną pildavo iš didžiulių statinių, kuriose buvo apstu žiurkių uodegų, o tai ir pačių žiurkių. Vynas buvo griežtai naminis lietuviškas, joks ne itališkas ir ne prancūziškas. Mama prisimena laikus, kuomet iš valgyklos kišenėje parsineštų mėsos kotletų neėsdavo nei šunys, nei katinai.

 Collapse )
 Collapse )

facebook

Na ir pasidaviau aš tai visuotinei priespaudai. Ir užsiregistravau Facebook'e. Tiesa, Kamanių vardu, ha. Ir pažiūrėsiu, kas ten per gėris, kad visi taip pamišę dėl jo.

Lempa su drugeliais

Supratimas ateina ne iš karto. Iš pradžių svarstai minutę, paskui analizuoji valandą ir priimi jį per savaitę. Kai priimi supranti, kad tau to visai nereikia. Nu visiškai. Tos naujos žalios lempos su geltonais drugeliais nereikia. Taip, prieš savaitę jos reikėjo be galo, įsivaizdavau, kaip vakarais ją įjungusi medituosiu žiūrėdama į tuos gelsvai šviečiančius drugelius, bet dabar bežiūrint pasijutau kvailai. Man nebereikia tos lempos. Gal kas norėtų? Dovanoju. Pirkau Ignalinos buitinių prekių krautuvėlėj už 70 pinigėlių, išmest gaila, o nepatinkančių daiktų nekaupiu.

O aš labiausiai noriu atostogų. Ilgų ir šiltų.